Sekite mus Facebook'e!
Nepamirštamas skonis: šį paprastą sovietinių kavinių garnyrą vis dar prisimena milijonai žmonių. Kodėl jis buvo toks ypatingas ir kuo slaptas receptas skyrėsi nuo naminių variantų? Mes jums papasakosime, kaip šį legendinį patiekalą pritaikyti savo virtuvėje.
Bulvių košė iš sovietinių valgyklų jau seniai yra kulinarijos legenda. Jos skonį prisimena tie, kurie mokėsi mokykloje aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, o daugeliui bulvių košės iš aliuminio puodų ir atskirų lėkščių prisiminimai yra mažas vaikystės gabalėlis. Švelni, aromatinga, savitos tekstūros, ji skyrėsi nuo naminių variantų ir turėjo savo paslapčių. Šiandien, kai daugelis stengiasi atkurti SSRS skonį savo virtuvėse, verta prisiminti tų metų virėjų gudrybes ir pabandyti paruošti šį legendinį patiekalą namuose.
Bulvių pasirinkimas: sovietinės bulvių košės pagrindas
Tinkamos bulvių košės, kaip ir TSRS, pagrindas yra tinkama veislė. Sovietų Sąjungoje nebuvo tiek daug bulvių rūšių, kiek šiandien, bet visi žinojo, kad bulvių košei geriausia naudoti trupinines bulves. Populiari buvo garsioji „sineglazka“ veislė, idealiai tinkanti subtiliai tekstūrai. Šios bulvės greitai išverda, lengvai sutrinamos ir pasiekia tinkamą konsistenciją. Pirkdami bulves, jie visada paklausdavo pardavėjo, ar veislė tinkama bulvių košei – tradicija, kuri iki šiol padeda išvengti klaidų.
Bulvių paruošimas: lygiomis dalimis ir be skubėjimo
Bulvės buvo kruopščiai nuluptos ir supjaustytos lygiomis dalimis – pusėmis arba ketvirčiais. Ši taisyklė galioja ir dabar: bulvės turi išvirti tolygiai, antraip vienos išvirs anksčiau, o kitos liks žalios. Buvo svarbu bulvių nepervirti. Atrodytų, kadangi sovietmečio bulvių košė buvo ir taip košė, pervirimas nebūtų problema. Tačiau pervirtas drėgmės perteklius garnyrą paverčia vandeninga koše, o tai sovietinėse valgyklose buvo laikoma rimta klaida.
Sultinys vietoj pieno: švelnios tekstūros paslaptis
Pagrindinis sovietinių virėjų ir namų šeimininkių triukas buvo niekada visiškai nenusausinti bulvių. Dalis virimo vandens buvo paliekama keptuvėje ir naudojama bulvėms sutrinti iki norimos konsistencijos. Tai patiekalui suteikdavo ypatingo kremiškumo ir sodraus skonio. Jei būdavo pieno, jis būdavo pilamas kartu su virimo vandeniu. Jei ne, bulvių košė buvo gaminama tik iš bulvių sulčių. Trūkumo metu ši technika išsigelbėdavo, o rezultatas būdavo toks pat skanus.
Margarinas vietoj sviesto
Šiandien esame įpratę prie sviesto, tačiau TSRS dėl trūkumo virėjai buvo priversti naudoti margariną. Mažas gabalėlis buvo dedamas į karštas bulves prieš košę. Tai ne tik padarydavo bulvių košę minkštesnę ir skanesnę, bet ir suteikdavo savitą skonį, kurį daugelis vis dar sieja su „tuo pačiu valgyklos skoniu“. Ekonomiškumas buvo svarbus veiksnys: margarinas buvo pigesnis ir leido pagaminti didesnes patiekalo partijas.
Maišytuvo draudimas
Bulvių košė SSRS niekada nebuvo gaminama trintuvu. Virėjai puikiai žinojo, kad košės peiliais išskiria glitimą, kuris subtilų patiekalą paverčia lipnia pasta. Todėl jie naudojo tik bulvių grūstuves arba, didesniems kiekiams, mechaninius maišytuvus su šluotele. Rankinis maišymas užtikrindavo tinkamą struktūrą ir lengvumą.
Sovietinis radinys: slaptas ingredientas
Kai kurie virėjai į bulvių košę įdėdavo žalio kiaušinio. Buvo tikima, kad tai padarys košę puresnę ir padės bulvėms išlaikyti šviesią spalvą. Bulvių košė iš tiesų gavosi puri ir skani. Tiesa, šis metodas turėjo ir trūkumų: salmonelių rizika vis dar buvo. Tačiau ši technika sovietinėje virtuvėje buvo naudojama gana dažnai, ypač kai patiekalas buvo ruošiamas „šeimai“.
Kodėl SSRS skonio neįmanoma pamiršti
Sovietinė bulvių košė buvo ruošiama didžiuliuose puoduose, kurių talpa siekė dešimtis litrų. Galbūt tai ir yra dalis paslapties: kai bulvės buvo verdamos dideliais kiekiais, skonis ir aromatas sustiprėdavo, o konsistencija tapdavo ypač minkšta. Patiekiama gausiai, dažnai su kotletu ar guliašu, bulvių košė vaikams buvo mokyklos valgyklos simbolis, o suaugusiesiems – paprasto, bet sąžiningo maisto skonio.
Norėdami priartėti prie legendinio skonio, tiesiog laikykitės kelių taisyklių:
- pasirinkti tinkamą bulvių veislę;
- gumbus supjaustykite lygiomis dalimis ir nepervirkite;
- palikite dalį sultinio ir įpilkite jį pjaustydami;
- naudokite margariną arba sviestą;
- sutrinkite tik grūstuvu arba šluotele;
- Tyrelę ruoškite lėtai, atkreipdami dėmesį į detales. Juk būtent šios „smulkmenos“ sukuria tą patį vaikystės skonį.
Bulvių košė iš sovietinių valgyklų – tai daugiau nei garnyras. Tai istorijos dalis, epochos simbolis ir skonio prisiminimas iš kartos į kartą. Šiandien, atkurdami ją namuose, grįžtame prie tradicijų, kurios vertino paprastumą, nuoširdumą ir sąžiningą skonį. Galbūt paslaptis slypi ne tik bulvių veislėje ar margarine, bet ir tame, kad jos buvo ruošiamos su meile, stengiantis pamaitinti visus – nuo moksleivių iki darbininkų. Išbandykite šį receptą ir suprasite, kodėl bulvių košė iš SSRS vis dar turi tokią populiarią.
Sveiki, aš esu močiutė Jadvyga Lumienė. Nuo mažens myliu virtuvę ir tikiu, kad maistas turi ypatingą galią sujungti žmones. Gaminti mane išmokė mano mama ir močiutė, o šiandien aš dalinuosi senoviniais, laiko patikrintais receptais, kurie perduodami iš kartos į kartą. Savo patirtį ir širdžiai brangius patiekalus publikuoju tinklalapyje babosreceptai.lt, kur kviečiu visus atrasti tikrą namų skonį – nuo paprastų kasdienių valgių iki šventinių gardumynų, kuriuos pamėgo ne viena šeima.
