Sekite mus Facebook'e!
Mama supjaustė vištieną, susmulkino kiaušinius salotoms ir aptepė sviestu duoną ta pačia pjaustymo lentele ir peiliu, jų nebalindama, ir mes niekada neapsinuodijome maistu. Mūsų mokykliniai sumuštiniai buvo suvynioti į vaškinį popierių ir įdėti į rudą popierinį maišelį, o ne į mini šaldytuvus, bet neprisimenu, kad kas nors būtų užsikrėtęs E. coli.
Mes maudėmės ežere, upėje ar net upelyje, o ne kokiame nors chloruotame baseine. Visi avėjome „Converse“ batelius, o ne sportbačius su oru pripučiamais padais ir įmontuotais atšvaitais, kurie kainavo tiek pat, kiek mažas automobilis. Ir vis dėlto visi užaugome be jokių rimtų fizinių traumų.
Turėjome diržą, kurį mums duodavo už blogą elgesį mokykloje. Jie jį vadino drausme, ir mes visi užaugome gerbdami ir gerbdami vyresnius už mus žmones. Mūsų klasėje buvo apie 40 vaikų, ir mes visi išmokome skaityti ir rašyti.
Mokykloje visi melsdavomės, giedodavome giesmę ir būdavome prižiūrimi net po pamokų. Maniau, kad turiu nuveikti ką nors svarbaus, kad galėčiau savimi didžiuotis. Tiesiog neprisimenu, kad būčiau nuobodžiavęs, nors neturėjome kompiuterių, „PlayStation“, „Nintendo“, „Xbox“ ar 270 skaitmeninės kabelinės televizijos. Nepamenu, kad būčiau nuobodžiavęs. O taip, o kur buvo „Benadryl“ ir sterilizavimo rinkinys, kai mane įgėlė bitė? Mane galėjo užmušti!
Žaisdavome kalno karalių ant griuvėsių krūvų, paliktų tuščiose statybvietėse, ir kai susižeisdavome, mama išsitraukdavo butelį briliantinės žalumos – ji negelia kaip jodas – ir gydydavo žaizdą, o tada gaudavome per užpakalį. Dabar tai reikšdavo apsilankymą pas gydytoją, o po 10 dienų antibiotikų kurso mama kviesdavo advokatą, kad paduotų rangovą į teismą už paliktą žvyro krūvą, kuri vos neatėmė jos sūnaus gyvybės.
Nė vienas mano pažįstamas niekada nesakė, kad yra iš disfunkcinės šeimos. Iš kur galėjome žinoti? Mums niekada nereikėjo grupinės terapijos ar pykčio valdymo užsiėmimų. Matyt, mus taip klaidina daugybė socialinių problemų, kad net nepastebėjome, jog visa šalis nevartoja antidepresantų. Kaip mums būtų buvę išgyventi?
Meilė visiems, kurie dalinosi šia era, ir visiems, kurie, deja, jos praleido. Nieko nekeisčiau!
