Sekite mus Facebook'e!
Lietuvių virtuvės pasididžiavimas
Cepelinai – neabejotinai vienas iš žinomiausių ir labiausiai mylimų lietuviškų patiekalų, tapęs tautiniu simboliu ir pasididžiavimu. Jie ne tik išsiskiria savo išvaizda bei skoniu, bet ir yra tvirtai įsišakniję mūsų kulinarinėse tradicijose. Nors kiekviename Lietuvos regione galima rasti savitų cepelinų interpretacijų – nuo įdaro iki padažo – pagrindas išlieka tas pats: tarkuotų bulvių tešla, pripildyta sultingo mėsos ar varškės įdaro. Nors jų paruošimas užima šiek tiek laiko, rezultatas visada vertas pastangų – tikri cepelinai su šoninės ir svogūnų padažu yra skonis, kuris ilgam įstringa atmintyje.
Svarbiausia – teisinga bulvių paruošimo technologija
Gaminant cepelinus, bene svarbiausia dalis – tinkamai paruošta tešla. Tam naudojamos tiek žalios, tiek virtos bulvės, kurios kartu sukuria reikalingą tekstūrą: nei per minkštą, nei per kietą, bet pakankamai tvirtą, kad laikytų įdarą verdant. Žalios bulvės turi būti kuo smulkiau sutarkuotos, o iš gautos masės reikia išspausti skystį, kuris vėliau, nusistovėjęs, išskiria krakmolą. Šis krakmolas būtinas – jis padeda surišti tešlą ir išvengti iširties verdant.
Sudėtis (4 porcijoms):
1,5 kg bulvių (apie 1 kg žalių, 0,5 kg virtų)
2 šaukštai krakmolo (arba natūralus nusistovėjęs)
Druska pagal skonį
Mėsos įdaras – tradicinis ir sotus
Klasikiniai lietuviški cepelinai dažniausiai gaminami su maltos kiaulienos įdaru, tačiau galima naudoti ir jautieną, vištieną ar net grybų ir varškės mišinį. Svarbiausia, kad mėsa būtų šviežia, šiek tiek riebi, jog įdaras būtų sultingas, bet neperteklinis. Į mėsą įmaišoma truputis svogūno ir prieskonių, kad skonis būtų ryškesnis ir autentiškas.
Įdarui:
300 g maltos kiaulienos
1 nedidelis svogūnas
Druska ir pipirai pagal skonį
(nebūtina) šlakelis vandens sultingumui
Sumaišykite mėsą su smulkintu svogūnu, pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Norint, galima įpilti šlakelį šalto vandens ar sultinio, kad įdaras būtų dar minkštesnis.
Gaminimas ir virimas – kruopštumo reikalaujantis procesas
Iš bulvių tešlos formuojami maždaug delno dydžio paplotėliai, į kuriuos dedamas mėsos įdaras. Rankomis kruopščiai uždaromas tešlos kraštas ir formuojami pailgi cepelinai. Svarbu, kad masė būtų pakankamai tvirta – kitaip cepelinai gali subyrėti. Kepimo puode vanduo turi būti sūrus ir pakankamai karštas. Cepelinus reikia virti ramiai, neskubant – apie 25–30 minučių, kol jie tampa tvirti ir vientisi. Virimo metu patartina neperkrauti puodo ir atsargiai pamaišyti, kad nepriliptų prie dugno.
Tradicinis padažas – skonis, be kurio cepelinai neįsivaizduojami
Cepelinų skonis neatsiejamas nuo jų padažo. Klasikinis variantas – šoninės, svogūnų ir grietinės padažas. Ši riebi, bet itin gardi kombinacija suteikia cepelinams papildomo skonio sodrumo. Taip pat galima eksperimentuoti su grybų, varškės ar net sviestiniu padažu. Grietinė arba grietinėlė čia būtina – ji ne tik subalansuoja riebalus, bet ir suteikia malonaus švelnumo.
Padažui:
150 g rūkytos šoninės
1 svogūnas
200 ml grietinės
Druska ir pipirai pagal skonį
Šoninę supjaustykite mažais gabaliukais ir apkepkite, kol išsiskirs riebalai. Įdėkite smulkintą svogūną ir kepkite, kol suminkštės. Supilkite grietinę, trumpai pakaitinkite, pagardinkite druska ir pipirais. Patiekite karštą padažą ant dar garuojančių cepelinų.
Tradicijos vertas skonis – verta išbandyti kiekvienam
Tikri lietuviški cepelinai – tai ne tik maistas, tai ritualas, šeimos tradicijos ir šventės dalis. Nors jų paruošimas reikalauja kantrybės ir kruopštumo, galutinis rezultatas – autentiškas ir širdį šildantis skonis, kurį sunku pamiršti. Šis patiekalas – puiki proga supažindinti jaunąją kartą su mūsų virtuvės paveldėtomis vertybėmis ir pasimėgauti lėtesniu, bendru maisto ruošimo laiku. Pasigaminkite jų savaitgalį, susirinkite visa šeima ir dalinkitės ne tik cepelinais, bet ir akimirkomis – nes tai ir yra tikros lietuviškos virtuvės esmė.
