Sekite mus Facebook'e!
NSO tankai, skraidantys šarvuočiai ir milžiniški ginklai – „Baba“ pasakoja apie slaptus sovietinius monstrus, kurie spindėjo paraduose, bet niekada nepasiekė kariuomenės.
Kariniai paradai Sovietų Sąjungoje buvo daugiau nei jėgos demonstravimas – tai buvo tikras inžinerijos šou, kuriame demonstravo neįtikėtiniausios ir dažnai vienetinės kovinės mašinos. Daugelis šių plieninių gigantų buvo sukurti specialiai tam, kad nustebintų užsienio karinius atašė ir pademonstruotų SSRS technologinį pranašumą. Tačiau už įspūdingo fasado slypėjo skaudi tiesa – dauguma šių transporto priemonių niekada nepasiekė kariuomenės, likdamos tik paminklais ambicingiems sovietinių konstruktorių planams. Surinkome istorijas apie nuostabiausius karinės technikos pavyzdžius, kurie sužibo Raudonojoje aikštėje, bet dingo iškart po paskutinių karinio maršo akordų.
„Objektas 268“ – 50 tonų sveriantis artilerijos monstras, paleidęs 20 kilometrų.
Kai šis plieno milžinas 1957 m. griaudėjo Raudonojoje aikštėje, Vakarų kariniai atašė negalėjo patikėti savo akimis. Savaeigis artilerijos vienetas „Objektas 268“ atrodė lyg iš mokslinės fantastikos filmo – didžiulis, kampuotas, su patrankos vamzdžiu, galinčiu iššauti 152 milimetrų sviedinį už 20 kilometrų. Mašina svėrė daugiau nei penkiasdešimt tonų ir jai reikėjo pakankamai kuro, kad pamaitintų nedidelį tankų būrį. Sovietų inžinieriai sukūrė tikrą artileriją „Frankenšteinas“ – mašiną, kuri buvo per sunki tiltams, per riji atsargoms ir per sudėtinga masinei gamybai. Kai pasirodė pirmosios raketų sistemos, kariuomenė suprato, kad už tuos pačius pinigus galima sukurti efektyvesnį ginklą. Galiausiai „Objektas 268“ liko vienu egzemplioriumi – brangiu žaislu vienam paradui.
IT-1, „Drakonas“, yra ateities tankas, kuris niekada neatėjo
Septintojo dešimtmečio viduryje sovietų konstruktoriai nusprendė, kad patrankinių tankų era eina į pabaigą, ir sukūrė IT-1, arba „Dragon“, pirmąjį pasaulyje masiškai gaminamą raketinį tanką. Vietoj įprasto pabūklo šio tanko bokštelyje buvo įrengtas valdomų prieštankinių raketų paleidimo įrenginys. 1965 m. parade „Dragon“ atrodė kaip ateities pasiuntinys – elegantiškas, modernus, be į visas puses kyšančio vamzdžio. Karo ekspertai buvo sužavėti šia koncepcija: tankas galėjo pataikyti į taikinius iki trijų kilometrų atstumu, o tai gerokai viršijo to meto įprastinių pabūklų galimybes. Tačiau realybė pasirodė esanti atšiauresnė nei paradinės svajonės. Raketų valdymo sistema veikė siaubingai, nuolat gesti nuo vibracijos ir reikalavo idealių oro sąlygų. Perkrovimas kovinėje situacijoje virto tikru košmaru – kol įgula žaidė su raketomis, priešas galėjo kelis kartus pakeisti poziciją. Iki 1970 m. „Dragon“ buvo apleisti, paversdami juos paprastais artilerijos traktoriais.
„Objektas 279“ – keturių takelių NSO bakas iš dizainerių svajonių
Jei ateiviai būtų nusprendę sukonstruoti tanką, jie būtų pagaminę „Object 279“. Ši transporto priemonė su keturiais vikšrais, o ne tradiciniais dviem, pirmą kartą pasirodė parade 1957 m. ir turėjo sprogstančios bombos efektą. Tankas atrodė kaip kažkas tarp erdvėlaivio ir povandeninio laivo – aptakus elipsės formos korpusas, neįprastas išdėstymas, revoliucinė važiuoklė. Idėja buvo ta, kad keturi vikšrai užtikrins geresnį sklandymą minkštame grunte ir padidins transporto priemonės patvarumą – net jei vienas vikšras sprogtų, tankas išliktų mobilus. Popieriuje viskas atrodė puikiai, tačiau iš tikrųjų „Object 279“ pasirodė esąs pernelyg sudėtingas, brangus ir kaprizingas. Keturi vikšrai reiškė dvigubai daugiau gedimų vietų, sudėtingą transmisiją ir košmarišką priežiūrą. Tokio tanko gamyba būtų kainavusi astronomines sumas, todėl po vienintelio pasirodymo parade transporto priemonė buvo išsiųsta į muziejų, kur ji iki šiol stebina lankytojus savo futuristine išvaizda.
A-40 („skraidantis tankas“) – kai fantazija pusę amžiaus aplenkė technologijas
Beprotiškiausias sovietinių tankų gamybos projektas buvo A-40 – tikras „skraidantis tankas“, kurį buvo planuojama numesti parašiutu tiesiai į priešo užnugarį. Inžinieriai prie lengvojo tanko T-60 pritvirtino didžiulius sparnus, kurių mojo ilgis siekė 18 metrų, paversdami kovinę mašiną sklandytuvu. Idėja atrodė taip: vilkikas pakelia tanką į orą, pristato jį į paskirties vietą, įgula atsikabina ir nuslysta ant žemės, nusileidusi nuleidžia sparnus ir skrenda į mūšį. 1942 m. jie netgi atliko bandomąjį skrydį, tačiau rezultatas buvo pražūtingas – daugiatonį sklandytuvą buvo beveik neįmanoma valdyti, o menkiausia piloto klaida grėsė katastrofa. Projektas buvo uždarytas, tačiau jo modelis vis tiek buvo demonstruojamas prieškario parade – siekiant pademonstruoti sovietinių konstruktorių techninį drąsumą. Juokinga, kad desantinių tankų idėja atgimė tik XXI amžiuje – atsiradus modernioms parašiutų sistemoms.
„Pion“ ir „Tulip“ – artilerijos monstrai, kurie buvo paslėpti nuo smalsių akių
Kai kurie sovietiniai ginklai buvo tokie galingi, kad buvo slepiami net nuo savo piliečių. Savaeigė patranka „2S7 Pion“ su 203 milimetrų vamzdžiu tapo galingiausiu artilerijos ginklu pasaulyje, galinčiu šaudyti iš 47 kilometrų atstumo. Tačiau nepaisant to, kad ji buvo priimta į tarnybą 1975 m., ji beveik niekada nebuvo rodoma paraduose – šis 46 tonų monstras buvo pernelyg įspūdingas. Dar labiau slapta buvo laikoma 240 milimetrų minosvaidžio „2S4 Tyulpan“, kuri galėjo šaudyti ne tik įprastinėmis, bet ir branduolinėmis minomis. Šios mašinos kariuomenėje tarnavo dešimtmečius, tačiau plačioji visuomenė jas pamatė tik 1990-aisiais, kai pagaliau nusileido paslapties uždanga. Kai „Tulpiniai“ pagaliau pasirodė paraduose, kariniai ekspertai apstulbo – pasirodo, dar aštuntajame dešimtmetyje SSRS sukūrė ginklą, kuris vis dar neturi analogų pasaulyje.
„Objektas 287“ – tankas be ginklo, kuris buvo pusę amžiaus prieš savo laiką.
Radikaliausias sovietinės tankų gamybos eksperimentas buvo „Objektas 287“ – tankas, visiškai be tradicinio pabūklo. Vietoj pabūklo jis buvo aprūpintas automatiniu prieštankinių raketų „Typhoon“ paleidimo įrenginiu. Konstruktoriai sukūrė sistemą, galinčią paleisti intensyvias raketas iki keturių kilometrų atstumu, o tai tuo metu buvo fantastiška. Bandymų metu transporto priemonė parodė įspūdingus rezultatus, pataikydama į taikinius snaiperinio šautuvo tikslumu. Tačiau kariuomenė šią koncepciją atmetė: pabūklo trūkumas atėmė iš tanko galimybę dalyvauti artimoje kovoje, o sudėtinga elektronika buvo pernelyg kaprizinga lauko sąlygoms. Po vienos demonstracijos uždarame parade projektas buvo sustabdytas, o prototipas išsiųstas į muziejų. Ironiška tai, kad „tanko be pabūklo“ idėja mūsų laikais atgimė – šiuolaikinės kovinės mašinos vis dažniau gauna raketinę ginkluotę.
Kariniai paradai SSRS buvo šalies technologinių ambicijų demonstravimas, kur realybė buvo glaudžiai susijusi su dizainerių fantazijomis. Daugelis transporto priemonių, iškilmingai važiavusių Raudonąja aikšte, buvo vienetinės ir sukurtos specialiai galiai demonstruoti. Kai kurie projektai pasirodė esą per brangūs, kiti – techniškai netobuli, o treti tiesiog aplenkė savo laiką. Tačiau visi jie atliko svarbų vaidmenį karinių technologijų vystymesi, rodydami galimus ginklų evoliucijos kelius. Šiandien šie plieniniai inžinerinės drąsos paminklai stovi muziejuose, primindami laikus, kai dizainerių fantazija nežinojo ribų, o paraduose buvo rodoma ne tik tai, kas buvo prieinama, bet ir tai, kas galėjo būti sovietų kareivių rankose.
